fbpx
Greta – viena vyriausių ir daugiausiai patirties komandoje turinčių žaidėjų. Ji teigia, jog nėra lengva persikūnyti į kitą vaidmenį – dar neseniai pati stebėjusi vyresnių žaidėjų pavyzdžius, dabar juo turi būti pati.
Greta Guižauskaitė

Kaip prasidėjo draugystė tarp tavęs ir futbolo? 

Apie 3-4 metus lankiau lengvąją atletiką. Sekėsi puikiai. Iš visų varžybų parnešdavau medalius namo. Kartą klasiokė pasiūlė nueiti su ja į futbolo treniruotę, tiesiog pabandyti, nes žinojo, kad ir taip lankau sportą ir jo keisti neketinu. Ši diena buvo lemianti. Nuo tada prasidėjo mano konfliktai su tėvais, nes kiekvieną dieną sportavau, o mokslams ir kitoms veikloms laiko nebeliko. Tai truko maždaug metus, kol nusprendžiau, kad privalau pasirinkti, nes priešingu atveju turėsiu rimtų bėdų su mokslais ir nuolat bambančius tėvus. Lengvoji atletika ar futbolas? Klausimų man nekilo, nors tikriausiai niekad nepamiršiu kaip paskutiniąją lengvosios atletikos treniruotę trenerė pasakė “Tu pasigailėsi, kad meti. Pamatysi, kažkada norėsi sugrįžti”. Kol kas sugrįžti nenorėjau, bet ką ji turėjo omenyje supratau tik visai neseniai…

 Jeigu reikėtų prisiminti pirmąją treniruotę.. Kas labiausiai įsiminė?

Pirmos treniruotės nepamenu, pirmųjų rungtynių taip pat, gal dėl to, kad tuo pačiu metu dar lankiau ir lengvąją atletiką, ėjau su drauge už parankės, todėl nebuvo nei streso nei kažkokios įtampos, o ir nieko ypatingo nenutiko, todėl pirmųjų dienų su futbolo neįsidėmėjau. Vienintelis prisiminimas – emocija, džiaugsmas ir pasididžiavimas savimi, nes tik prisijungus prie komandos toli gražu nebuvau ten silpniausia.

 Kodėl ne krepšinis ar kita sporto šaka?

Krepšinio niekada nemėgau ir kai mokykloj, ar kitoj aplinkoj, kildavo diskusija, kas geriau, nuoširdžiai nesuprasdavau, kaip kažkam gali patikti krepšinis. Nors visus sportus, o juo labiau sportininkus gerbiu, tačiau futbolas suteikia tokias emocijas, kokių bet koks kitas fizinis aktyvumas niekada man nėra suteikęs. Būtent todėl futbole jau esu 13 metų ir neketinu trauktis. Šokius lankiau vaikystėje, iš ten tik geriausi prisiminimai, tačiau tai nebūdavo toks sudėtingas iššūkis – išmoksti judesius, kelis kart pakartoji ir štai tu jau ant scenos. O futbole viskas kitaip, nuolat turi stiprinti save, negali būti robotiškas ir kartoti išmoktus judesius, turi improvizuoti ir nuolat kurti, mąstyti ir priimti tinkamus sprendimus. Būtent tai mane žavi. 

Kokie prisiminimai apie pirmąjį trenerį?

Su savo pirmąja trenere (redakt. Roma Dubinskienė) bendrauju iki šiol. Labai džiaugiuosi, kad tai buvo moteris, nes ir tai prisidėjo prie tokio stipraus užsikrėtimo futbolo virusu. Prisiminimai apie ją ne tik labai gražūs ir šilti. Kaip trenerė, ji dažnai supykdavo, rėkdavo, griežtai pasakydavo, liepdavo bei reikalaudavo, tačiau tik dabar suprantu, ką visa tai man davė. Dažnai ir su buvusiomis komandos draugėmis pasijuokiam, kad jei ne ji, dabar nebūtumėm tokios užsispyrusios, reaguotumėm į kiekvieną aplinkinio pastabą ar pašaipą. Visgi, teko mokytis už komforto zonos ribų ir tai užaugino mus tokias, kokios esame dabar.

Kaip klostėsi tavo futbolininkės kelias, kokiuose klubuose/komandose teko žaisti iki šiol?

Didžiąją dalį laiko žaidžiau Vilniaus komandose (Vilniaus FM, FM Ateitis (su berniukais), MFA Žalgiris, FK Amber, JL Stars, vėliau Vilniaus regiono rinktinė ,o dabar FK Vilnius). Tiesa praeitą sezoną teko atstovauti Utenos Utenio komandą A lygoje, tai buvo įdomi patirtis. A lyga man ne naujiena, žaidžiau čia 3 metus, tačiau praėjęs sezonas buvo ypatingas, tuo, kad į A lygą grįžau po 2 metų pertraukos, o komanda buvo viena iš silpnesnių lygoje, dažnai tekdavo pripažinti varžovų pranašumą, o psichologine prasme tai viena iš sunkesnių dalių futbole. Pralaimėti aš nemoku, labai sunku pripažinti, kad kažkas yra stipresnis už mane ir mano komandą. Dar iki šiol to mokausi.

 

FK Vilnius jaunas klubas, dar tik kuriantis savo istoriją. Kodėl būtent FK Vilnius, o ne kitos sostinės merginų futbolą vystančios komandos?

FK Vilnius jaunas klubas, tačiau pažvelgus į čia vykstančius procesus (trenerių darbas, komandos ruošimas, popamokinė veikla (užsiėmimai už aikštės ribų), žaidėjų švietimas įvairiomis temomis, individualus darbas, aptarnavimas ir inventorius, komunikacija ir daugelis kitų sričių), niekada nepasakyčiau, kad klubas gyvuoja vos kelis metus. Tai tik įrodo, jog klube dirba tikri savo sričių profesionalai, kurie žino, ką daro ir nėra naujokai šioje srityje. Pačiai prieš kelis metus teko garbė ir atsakomybė įkurti moterų futbolo klubą, todėl labai gerai žinau, kaip tai sudėtinga, o be pagalbos ir tinkamos komandos – misija neįmanoma. Tokias sąlygas, kokias turime čia, per visus savo metus futbole neturėjau nieko panašaus, todėl labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu būtent čia.

Vilniaus FM futbolininkės

Komanda gana jauna – reikės daugiau kantrybės partneriam aikštelėje?

Gerus 10 metų komandose dažniausiai buvau “iš tų jaunesnių”, todėl būdavau pripratus klausytis, stebėti pavyzdžius ir mokytis iš jų. Paskutinius kelis metus dažniausiai būnu vyriausia (arba viena iš vyresnių) komandoje, todėl patirtis visai kitokia. Pripažinsiu nėra lengva, nes esu pratusi matyti pavyzdžius, o dabar pavyzdžiu turiu būti aš – tai didelė atsakomybė ir sunkus darbas. Dažniausiai aš būdavau ta, kuriai reikia pasitempti ar kažko išmokti, lyginant su komandos draugėmis, o dabar dažniau tenka mokyti ir kitus. Dar vienas dalykas – drausmė ir atsidavimas treniruočių metu. Ir pati visai neseniai pradėjau vertinti kiekvieną treniruotės minutę kaip galimybę išmokti, sustiprėti, atidirbti ir būti žingsniu priekyje už kitus. Ankščiau to nesuprasdavau ir mėgdavau pajuokauti treniruočių metu, ateiti nepasiruošusi, paplepėti su draugėmis kol treneriai aiškina užduotį. Tai dar vienas momentas, su kuriuo turiu susigyventi būdama jaunoje komandoje.

Ar rūbinėje senbuvės ir labiau patyrusios žaidėjos padeda įsilieti? 

Kol kas “varžybų rūbinę” (turint omenyje atmosfera už aikštės ribų) teko stebėti tik iš žiūrovės, fanės pozicijų, kiek praeitame sezone atvykdavau palaikyti merginų. Turime labai stiprią kapitonę: ji puikiai sutelkia komandą darbui, suvaldo visas nereikalingas emocijas, pasirūpina, kad visos jaustųsi puikiai.

Papasakok kaip sekasi treniruotis tokiu sunkiu laikotarpiu?

Kol turime galimybę susitikti gyvai ir treniruotis “normaliu būdu” – esu labai laiminga. Nuotolinės treniruotės niekada nepakeis “gyvųjų”, tiesa, ir motyvacija sportuoti prie kompiuterių ekranų krenta labai stipriai. Komandinio sporto dalis – buvimas komandoje, tarp komandos draugių, nuolatinis bendravimas, matymasis, todėl likti vienam ir stebėti rodomus pratimus kompiuterio ekrane – tai sportine depresija. 

2020 m. FK Vilnius klubo moterų komanda dalyvavo I -lygos čempionate. Kaip sekėsi? Kokį įspūdį paliko komanda ir visas organizacija?

Pati praeitame sezone žaidžiau A lygoje, todėl žaisti prieš FK Vilnių neteko. Komandą palaikydavau labai stipriai, sekiau rezultatus, kada galėdavau ateidavau į rungtynes, juk čia žaidžia mano draugės, todėl joms reikalingas palaikymas, o man labai įdomu stebėti ir analizuoti kaip kuriai iš žaidėjų sekasi, kam gera diena, kam emocijos pakiša koją ir panašiai.

Koks pirmas įspūdis sudalyvavus pirmose, bendrose treniruotėse?

Pirmose bendrose treniruotėse sudalyvavau dar praeitų metų rudenį, atsimenu pirmąją treniruotę LFF stadione ir vėlesnes BFA arenoje. Iškart buvau sužavėta sąlygomis ir organizuotumu. Džiaugiausi tiek trenerių kolektyvu, tiek treniruočių procesu, tiek kitomis sąlygomis. Nuostabu ir tai, kad FK Vilnius yra klubas, kuris skiria tokį didelį dėmesį moterų futbolui ir suteikia tokias nuostabias sąlygas žaidėjoms augti ir siekti savo tikslų. Tokių klubų Lietuvoje, kaip žinia, nedaug.

Kodėl pasirinkai gynėjos poziciją aikštėje? Kada pradėjai “specializuotis” šioje pozicijoje?

Gynėjos poziciją man parinko pirmoji futbolo trenerė, tiesa paskutinius kelis metus žaidžiu 6-to numerio pozicijoje. Šioje pozicijoje dažniausiai būna protingai žaidžiantys žaidėjai, gali būti lėtesni, ne tokie vikrūs, tačiau turi gerai matyti aikštę ir skirstyti kamuolius. Jaunoje komandoje visada yra greitesnių, vikresniu, o aikštės viduryje reikia vyresnių, subrendusių žaidėjų, kurios skaito žaidimą, gerai mato aikštę, gali numatyti kelis žingsnius į priekį. Tai ateina su patirtimi, o mano patirtis gan nemaža, todėl, manau, ir atsidūriau šioje pozicijoje. Tiesa, tenka žaisti ir centro gynėja, priklausomai nuo varžovų. Taip pat nacionalinėje rinktinėje žaidžiu gynėjos pozicijoje, todėl gynybiniai veiksmai man nesvetimi.

Ar turi autoritetą į kurį lygiuojiesi žaisdama šioje pozicijoje?

Vieno ar kelių autoritetų neturiu, nuolat stengiuosi lygiuotis į tuos, kurie tuo metu yra geriausi ar per ganėtinai trumpą laiko tarpą padarė didžiulį šuolį į priekį. Stengiuosi žaisti savo žaidimą, o ne kopijuoti, juk žaidi ir jauti, kuomet padarai labai gerą sprendimą ar atlieki tobulą perdavimą. Dažnai stengiuosi pati sau būti pavyzdžiu ir prisiminti gerus epizodus ir pačios žaidimo, stengtis juos pakartoti ar pritaikyti atitinkamoje situacijoje. Be abejo stebiu ir kitas žaidėjas, ypač atkreipiu dėmesį į kažkurią vieną kitos žaidėjos savybę, mėgstu stebėti, įsivaizduoti ir mąstyti apie tai, ko man trūksta, kad ir aš taip sugebėčiau.

Ko labiausiai nemėgsti futbole?

Sunkiausia dalis – aerobinė ištvermė. Nuolat ieškau pasiteisinimų ir priežasčių to išvengti, tačiau žinau, kad apgaudinėju save, o ne kitus, ir kol kažkas dirba, aš išsisukinėju. Na o vėliau kaltinu save, kad kažkur kažko nedadirbau arba stebiuosi, kad esu silpnesnė. Čia psichologija, su kuria turi susitvarkyti kiekvienas sportininkas ir perlipti per save tam, kad tobulėtų. Bandau tą įveikti ir aš. Viskas pavyksta lengviau jei atsiranda tikslas, pavyzdžiui, būti pakviestai į nacionalinę rinktinę.

O ką labiausiai mėgsti?

Sudėtingas klausimas, nes galėčiau pasakoti apie tai kiaurą parą. Trumpai tariant – emocijos, kurias sukuria sportas, treniruočių procesas, buvimas komandos dalimi, pažintys, iššūkiai, asmeninės ir komandinės pergalės, įvertinimas ir galimybė būti geriausia savimi.

Ką labiausiai vertini futbole?

Vertinu tai, ko per tiek metų futbole išmokau. Futbolas padėjo užaugti, suformavo charakterį ir vertybes. Nežinau, kokia būčiau, jei augčiau visai kitokioje aplinkoje, pavyzdžiui menuose. Nesigailiu nei vienos blogos patirties, baimės, nusivylimo, nes ir tai mane užaugino, sustiprino bei užgrūdino tolimesniems gyvenimo iššūkiams. Tą vertinu labiausiai.

Ką galite pažadėti FK Vilnius fanui ir bendruomenei ateinančiame sezone?

Pažadame nustebinti ir pademonstruoti akiai gražų futbolą, pažadame stengtis vardan #juodaraudona

Greta Guižauskaitė

Greta Guižauskaitė

Centro saugė/gynėja

Vardas Pavardė: Greta Guižauskaitė
Amžius: 23
Gimimo vieta: Vilnius
Išsilavinimas: Magistras
Darbo vieta: Lietuvos masinio futbolo asociacija
Pozicija: Centro saugė/gynėja
Atstovautos komandos: Vilniaus FM, FM Ateitis, MFA Žalgiris, FK Amber, JL Stars, Vilniaus regiono rinktinė, Utenos Utenis, FK Vilnius
Atstovautos Lietuvos rinktinės: U-15, U-17, U-19, Nacionalinė futsal rinktinė, Nacionalinė moterų rinktinė

FUTBOLO MOKYKLA

saugi aplinka tavo vaikui!

Pakeisk pasaulį

Tapk klubo rėmėju!